Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmenybė

Jurgis Pabrėža – gyvenimą paaukojęs Dievo ir žmonių tarnystei

  Kunigą, pranciškoną, nuodėmklausį, dvasios tėvą, mokytoją, gydytoją, menininką, garsų savo laiko pamokslininką, švento gyvenimo žmogų Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, drąsiai galima pavadinti lietuviškuoju da Vinčiu: garsusis menininkas savyje puikiai suderino mokslą ir meną, o Jurgis Pabrėža – mokslą ir tikėjimą bei teologines žinias.

       Tėvas Ambraziejus buvo nepaprastai universalus žmogus, domėjosi įvairiomis mokslo, meno, medicinos sritimis, naujienomis, bet tuo pačiu puikiausiai išmanė ir puikiai citavo daugybės Bažnyčios tėvų raštus. Nors mokslo ragavo nelabai daug (gimnazija, nebaigtos universiteto studijos, du metai seminarijos), tačiau žinių nuolat ir nepaliaujamai siekė savo jėgomis, pasižymėjo nepaprasta erudicija. Sakydamas pamokslus, klausydamas išpažinčių – gydė žmonių sielas, didelę savo laiko dalį skirdavo ir kūno ligų gydymui. Kretinga gali didžiuotis, kad būtent čia gyveno ir amžino poilsio atgulė žmonių gyvenimuose stebuklus daręs nepaprastas, Dievo apdovanotas ir visai nepelnytai primirštas žmogus.

      Jurgis Pabrėža gimė prieš 245 metus – 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai. Spėjama, kad Jurgio tėvas buvo ūkininkas, laisvas nuo baudžiavos, gal net bajoras nes J. Pabrėža savo ryžtuose pasižada nesigirti savo kilme. Lotyniškai bei lenkiškai savo pavardę rašė Pabrez, žemaitiškai pasirašinėjo Pabreza arba Paabreza.

    2016 metais sukanka 220 metų, kai 1796 m. vasario 26 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis Jurgį Pabrėžą įšventino kunigu. Jaunas kunigas nuo pat pradžių jautė didelę atsakomybę už savo parapijiečių sielų išganymą, labai rimtai ir atsakingai ruošėsi pamokslams, nuodugniai studijavo šv. Raštą, įvairių šventųjų ir garsių pamokslininkų veikalus, stengėsi pažinti tos vietovės, kurioje pamokslaus, žmonių gyvenimo būdą, įpročius, ydas, kad klausytojams pamokslas būtų aktualus ir suvokiamas.

     Žvelgiant į išlikusius pamokymus, jo paties pasiryžimus ir paguodos ieškojimą paniekintame Kristuje, kyla mintis, kad ir jis pats ne kartą patytė skaudžių apkalbų, šmeižtų, paniekinimų, nors visą save aukojo Dievo ir žmonių tarnystei. Sulaukęs keturiasdešimties metų jau buvo netekęs sveikatos ir dairėsi altarijos, kur galėtų tyliai ramiai užbaigti savo dienas.

    Liaudyje garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas ir pamokslininkas, kurio pasiklausyti plaukė minios žmonių iš visų parapijų. Labai daug žmonių jį buvo pasirinkę dvasios vadovu. Vis dėlto labiausiai Jurgis Pabrėža žmonių sielas palietė savo gyvenimo pavyzdžiu, giliu tikėjimu, maldingumu, sugebėjimu gydyti sielą ir kūną.
Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Žmonės jo pamokslų kaipo kokio apaštalo su didžiausia atida klauso ir nemaž gauna pelno išganymo. Kada jis kazelyčion įlipęs Tėve mūsų tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dieviškos naudos žmonių, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo, todėl kunigas Pabrėža kasdieną klauso valandų valandas išpažinimo nusidėjimų. Norėdamas dar ir miręs mokyti žmones, parašė jiems knygeles. Begalo darbus tas zakonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo. Pratęsk, Dieve, jam amžių ir suteik turtingą poną, kurs parašytas per jį knygas išspausdinęs žmonėms paskelbtų!“

  Jurgio Pabrėžos gyvenimas nuo pat vaikystės buvo susietas su pranciškonais: dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas, pats Jurgis mokėsi Kretingoje, gerai pažinojo brolių gyvenimą, tad ir pačiam ateidavo mintis stoti į vienuolyną. 1802 m., dirbdamas Plungėje jis net padarė pasiryžimą: „Pašalinti norą stoti į vienuolyną. Visa tai – pagunda“. Tačiau Dievo planui pasipriešinti neįmanoma: žmonės ir dabar prisimena legendą apie tai, kad 1815 m. kun. Pabrėža buvo pakviestas pas ligonį ir didelio potvynio metu su Švč. Sakramentu kėlėsi per Miniją. Smarki vandens srovė nutraukė lyną ir keltą su visais žmonėmis lyg šapelį ėmė blaškyti į visas puses. J. Pabrėža šaukėsi šv. Antano pagalbos, pasižadėdamas, kad jeigu išliks gyvas, įstos į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Keltas su visais keleiviais toli užuolankoje saugiai pasiekė krantą.

         Taigi, lygiai prieš 200 metų, 1816 m. gruodžio 7 d., būdamas 45-erių metų amžiaus, Jurgis Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą. Tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. Pabrėžai tiko „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur nekilnotų“, norėjo turėti daugiau laiko maldoms, studijoms ir žmonių gydymui.

J.Pabrėžos sukurtas herbaras „Dievas mato, laikas bėga, mirtis artėja, amžinybė laukia“, saugomas Kretingos muziejuje.

Jis visuomet stengėsi prisiminti, jog yra nuolatinėje Dievo akivaizdoje, tad įstojęs į vienuolyną nusipiešė ir iš augalų suklijavo Dievo Apvaizdos paveikslą, jame įrašęs: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis ateina, amžinybė laukia“. Šis paveikslas iki mirties buvo laikomas celėje, kad nuolat primintų Dievo akivaizdą. Dar būdamas studentu J. Pabrėža nutapė paveikslą, kurio vienoje pusėje pavaizduota Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija, kitoje – šv. Antanas. Studijų metais šį paveikslą J. Pabrėža nešiojo procesijose, vėliau jis kabėjo celėje. Po kunigo mirties giminės paveikslą išsaugojo. Restauruojant buvo nustatyta, kad „paveikslas tapytas namuose gamintais alyviniais dažais ant drobės, iš abiejų pusių, neabejotina, kad tai paties Pabrėžos darbas“. Giminės jį atidavė muziejui, tik gaila, kad kol kas nepavyko aptikti kuriame muziejuje šis paveikslas yra saugomas. Greičiausiai J. Pabrėžos autorystė nenurodyta, galėtų būti priskirtas tiesiog liaudies menui.

   Tėvas Ambraziejus rinko žinias ir apie dažus, jų sudėtį, mokė žmones pigiais gamtiniais dažais dažyti namų apyvokos daiktus, piešti ir net tapyti. Jis domėjosi menu, nagrinėjo jo reikšmę žmogui.

  Šiandien apie Jurgį Pabrėžą daugiausiai rašoma, kaip apie botaniką, kurio darbai lietuvių–žemaičių kalba turi didžiausią išliekamąją vertę. J. Pabrėžos palikimą sudaro apie 50 darbų botanikos tema, lotynų–lietuvių kalbų botanikos žodynas, augalų morfologijos lietuvių terminų žodynas, apie 800 augalų rūšių herbariumas, pirmasis lietuvių kalba parašytas 166 psl. geografijos vadovėlis, geografijos terminų žodynas, 17 rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas, medicininių terminų žodynas, lotynų kalbos vadovėlis, apie 250 pamokslų visais žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimais, savotiškas filosofinis veikalas „Ryžtai“, kuriame sistemino savo gyvenimo principus. Yra likę ir keli jo eilėraščiai, kuriuos liaudis pamėgo ir kelis pavertė dainomis: „Esu sau žmogelis“, „Apie pypkininką“, „Apie neučcivus apsyejimus jawnumenes“. Tarp Daukanto raštų yra dar keletas eilėraščių be J. Pabrėžos parašo, tačiau rašyti jo ranka, nuotaika ir stiliumi: „Daynie vainos“, „Krupniks trunkas gražiavsis“, „Gaylesis altoriaus“, Daynie apie pijoką atmetonti arielka“, „Apie patiešijima rupesniu žmonių“, „Apie sprowa jo milestos pona Piivievičiaus“, „Daynie žydu“. 1838 m. J. A. Pabrėža testamente įrašė: „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos vienuolyno bibliotekai“, kad vienuolyne rekolekcijas atliekantieji kunigai galėtų pasinaudoti jo knygomis. Labai gaila, kad vienuolyne saugomi jo rankraščiai 1940 m. saugumiečių buvo suversti į sunkvežimius ir išvežti, vėliau išblaškyti po įvairias bibliotekas, muziejus, dalis rankraščių ir herbarų dingo.

   Žemaičiai iki šių dienų Jurgį Pabrėžą prisimena ir gerbia kaip švento gyvenimo žmogų ir gydytoją. „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo“. Po pievas keliaujantis ir žoles renkantis ir jomis lankomus ligonius gydantis kunigas žmonėms atrodė didelis keistuolis. Tėvas Ambraziejus su žolininkėm ir žolininkais bendravo, klausinėjo apie žoles, jų savybes, bet į užkalbėtojus žiūrėjo labai neigiamai.

   Juozas Tumas–Vaižgantas vaizdžiai aprašė J. Pabrėžos gydytojavimą: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs jo žolėmis… Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę. Juos tėvas Ambraziejus vaišindavęs trimis pypkėmis su ilgais cibukais. Jau nuo ryto įsakydavęs jam tarnaujančiam vaikiukui prikimšti pypkes. Apdalijęs svečius pypkėmis pirmame kambaryje, patsai gydyklų taisydavęs, klausydamas ligų, o moteriškų aprūpinti nulipdavęs žemyn. Atėjus tam tikram vienuolių reikalaujamam laikui, palikdavęs svečius pypkauti, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigęs dvasiškąją praktiką, beišeidavęs pas savo ligonius ir lankytojus“.

J. Pabrėža kruopščiai užsirašinėjo savo atradimus bei svarbius patarimus iš kitų mokslininkų darbų. Savo rankraščius jis skyrė tiems, kuriuos gydė: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatai tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais, ir kurie ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi“. Jis nesiūlė brangių, neprieinamų vaistų, o aprašė tai, ką galima rasti pievoje, darže ar miške. Už gydymą ir vaistus J. Pabrėža niekada neėmė jokio atlyginimo, tačiau žmonės vis vien atsilygindavo kuo tik galėjo.

   Visą gyvenimą stengėsi praktikuoti romumo ir mandagumo dorybes: „Būti ramiu, ypač kalbose, susilaikyti nuo staigių žodžių, nevartoti niekinamų žodžių, su visais, o ypač su priešais būti meiliu ir geru, klausydamas išpažinčių ir didžiausiems nusidėjėliams būti malonus ir elgtis su jais, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi jų padėtyje, ir su jais kalbėti vien tik švelniai“. Šiems pasiryžimams nusikaltus, užsideda atgailą – liežuviu ant žemės padaryti kryžių. Savo asmeninei išpažinčiai labai atsakingai ruošdavosi ir su tokiu gailesčiu ją atlikdavo, lyg tai būtų paskutinis kartas.

Vienas jo artimas pažįstamas kartą paprašęs prisiminimui fotografijos. Tėvas Ambrozijus padavė jam rožančių ir pasakė: „Visos fotografijos sudyla, nublunka ir tie žmonės yra pamirštami, o šita fotografija niekuomet nesudils ir nebus pamiršta“. Fotografijos gimimo data laikoma 1839 m. sausio 7 d., kai Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje fizikas D. F. Jean Arago pranešė apie savo išradimą – dagerotipiją, o jau 1840 m. vasario mėnesį Vilniuje įvyko pirmoji dagerotipų paroda. Taigi, jeigu žmonių pasakojimas tikras, pažįstamas nuotraukos turėjo prašyti Jurgiui Pabrėžai jau esant labai garbaus amžiaus. Žinant jo kuklumą ir nusižeminimą, labai abejotina ar tėvas Ambraziejus iš viso būtų sutikęs fotografuotis. Nėra žinių, kad būtų išlikusi bent viena jo nuotrauka. Kretingos muziejuje saugomas tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biustas, kurį 1970 m., remdamasis žmonių pasakojimais, sukūrė tautodailininkas Petras Kalenda.

    Bebaigdamas 79-uosius gyvenimo metus, senatvės ir ligų nukamuotas, kunigas Jurgis Pabrėža tyliai mirė 1849 m. spalio 30 d. po ligonių priėmimo valandų, besimelsdamas savo celėje ant klaupto.
1895 m. pranciškonų vienuolyno gvardijonas br. Feliksas Rimkevičius ant jo kapo pastatė šviesaus granito kryžių. 1933 m. vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant J. Pabrėžos kapo pastatė neogotikos stiliaus mūrinę koplyčią, kurios viduje, galinėje sienoje, smailiaarkėje nišoje yra nežinomo autoriaus aliejiniais dažais ant betono tapytas paveikslas „Švč. M. Marija Nuolatinė Gelbėtoja“. Senieji kretingiškiai pasakoja, kad koplytėlės sienoje t. Augustinas Dirvelė įstatęs paties J. Pabrėžos tapytą paveikslą.

   1993 m. skverelyje priešais Kretingos pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią pastatytas skulptoriaus A. Boso, architekto S. Manomaičio bronzinis paminklas bylojantis apie kretingiškių meilę ir dėkingumą tėvui Ambraziejui.

   Po Jurgio Pabrėžos mirties žmonės būriais traukė prie jo kapo, meldė užtarimo. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, gautos per tėvo J. Pabrėžos užtarimą malonės būdavo užrašomos vienuolyno knygoje, kai kurios svarbesnės žinutės – publikuojamos žurnale „Pranciškonų pasaulis“. J. Pabrėžos atminimas ir šiandien gyvas žmonių širdyse. Vėlinių dieną jo kapo koplytėlė skęsta žvakelių jūroje. Žmonės ateina prie jo kapo pasimelsti, paprašyti užtarimo ligose ir kasdieniuose dalykuose.

Tekstas ir nuotraukos Jolantos Klietkutės

Internetinė nuoroda į tekstą