Knygnešio dienai paminėti

Ar kas uždegs vaškinę žvakę,

Kai smėlio kauburį supils?

Už sunkų kelią, baugią naktį

Ar kas mus, knygnešius, atmins?

/ Iš knygnešių dainos /

1864 / 1904 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui visai neįsivaizduojamas ir tas istorijos laikotarpis, kuris lėmė to žodžio atsiradimą. Gimtojo žodžio draudimas beveik nesutinkamas tautų istorijoje. Taip atsitiko tik Lietuvoje, kurioje  norėta sunaikinti mūsų dvasinės kultūros svarbiausią atspindį – lietuvišką kalbą, jos žodį, tikėjimą. Manoma, kad per spaudos draudimo laikotarpį  kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai.

Persekiojimais caro valdžia paskatino lietuvius kurti slaptas, priešiškas valdžios politikai organizacijas, ugdė sau priešus, daugiausia iš valstiečių – padėjo jiems suprasti esant pavergtos, engiamos tautos nariais, ir tokių atsirado tūkstančiai.

Pirmąją knygnešių organizaciją sukūrė pats vyskupas Motiejus Valančius jau 1867-1870 metais, organizavęs, finansavęs ir pirmųjų lietuviškų knygų leidybą užsienyje: religinės literatūros, taip pat savo labai populiarių beletristikos knygų („Palangos Juzė“, „Vaikų knygelė“ ir kt.) ir politinių brošiūrų: „Jis pirmas parodė kelią į Prūsus“. Tai buvo specifinė, ypatinga organizacija – rėmėsi daugiausia jaunais kunigais, bet jos žemutinėje grandyje aktyviai veikė ir valstiečiai, amatininkai.

Apie 1885 m., dar „Aušrai“ gyvuojant, Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiuje susikūrė vadinamoji Garšvių bendrovė, išsilaikiusi ilgiausiai iš visų – apie 10 metų. Joje tebuvo 9 nariai, bet ją nuolatos rėmė net 45 žmonės, ji platino daugiausia švietėjišką literatūrą, periodiką. Manoma, kad faktiškasis jos vadovas buvo pats garsiausias mūsų knygnešys Jurgis Bielinis (1846-1918), net Ministru vadintas. Garšviečiai veždavo patys ar siųsdavo knygas ir į Vilniaus kraštą, Rygą, net Rusiją ir JAV.

Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“. Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d. Ši diena kalendoriuose minima kaip Knygnešio diena.

Nuorodos platesniam pasiskaitymui:

Knygnešiai
Lietuviškas žodis. Knygnešiai
Knygnešiai žemėlapyje
Antanas Tyla. Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė
Jurgis Bielinis, nešęs lietuvišką žodį
K. Sabaliauskaitė apie Lietuvą Londono knygų mugėje: knygnešiais galime didžiuotis pasauliniu mastu
Virginija Genienė. Fenomenalioji mūsų knygnešystė